Atšventus Naujuosius metus, Vilniuje simfoninės bei akustinės muzikos gerbėjams duris atvers rekonstruota Kongresų rūmų salė ir prasidės nesibaigianti šventė akims, o pirmiausia – ausims. Ši nepaprastai įspūdingo interjero erdvė, išsiskirianti akustiniais, apšvietimo ir kitokiais technologiniais sprendiniais, jau dabar tituluojama geriausios akustikos koncertine sale Baltijos šalyse.
Poreikis rekonstruoti Kongresų rūmus brendo jau seniai, ir pagaliau Europos Sąjungos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis rekonstrukcija buvo pradėta. Naująja Kongresų rūmų sale buvo baigtas pirmasis rekonstrukcijos etapas. „Salės kokybė buvo nepatenkinama: nebuvo ventiliacijos, apšvietimo įranga labai įkaitindavo aplinką, pakildavo temperatūra scenoje. Žiūrovų kėdės buvo labai nusidėvėjusios, akustika prasta, nes trūko erdvės tūrio. Orkestras skambėjo per garsiai, ypač parteryje, todėl žiūrovai negirdėjo skambėjimo visumos“, – vardija Kongresų rūmų salės rekonstrukcijos priežastis Stasys Pancekauskas, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovas. Rekonstrukcijos užsakovas – Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. Kuriant viziją dalyvavo orkestro vadovas, orkestro meno vadovas. Po viešųjų pirkimų buvo suformuota projektavimo komanda. „Norėjome, kad akustiką kurtų ir kuruotų lietuviai, todėl ir buvo pasirinkta „Akustika plius“, su jais konsultavomės ir prieš projektavimą. Užsienio konsultantų buvo ieškoma ilgai, juos pasirinko lietuviai akustikai“, – prisimena projekto pradžią Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovas. Rekonstrukcijos metu buvo pakeista absoliučiai viskas, liko tik senos sienos. „Mano galva, sėkmę lėmė ornamentika ir apšvietimas“, – mano S. Pancekauskas ir pabrėžia, kad interjero dizaineriai Marius Mateika ir Indrė Ankudavičienė sprendimus derino su architektais, užsakovu, akustikais. Ar galime rekonstruotą salę gretinti su pasaulinio lygio salėmis? „Į šį klausimą atsakys laikas, negalime spręsti šiandien, nes pagrojome tik vieną kartą. Akustika ženkliai pagerėjo ir atitinka simfoninei muzikai keliamus reikalavimus. Žiūrovai jausis komfortiškai – patogios kėdės, vietos neįgaliesiems, ventiliacija, sanitariniai mazgai atitinka STR“, – sako Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovas S. Pancekauskas.
Naujoji salė – kūrybinės laisvės ir darnaus bendradarbiavimo rezultatas
„Mums buvo duota visiška kūrybinė laisvė akcentuojant, kad akustika čia yra svarbiausias dėmuo ir interjeras turi tarnauti pirmiausia ausiai, o tik paskui vaizdui. Buvo nurodytas vienintelis estetikos kriterijus – naujoji salė turėtų kelti aliuziją į klasikinę erdvę simfoniniam orkestrui“, – sako renovuotos Kongresų rūmų salės interjero dizaineris Marius Mateika. „Mums, autoriams – man ir Indrei Ankudavičienei, – svarbiausia užduotis buvo suvaldyti savo interjero idė- jas, kad jos tarnautų simfoniniam orkestrui. Čia pirmu smuiku griežė akustikos profesionalai – Viktoras Mekas ir Gintarė Privedienė iš „Akustika plius“. Mes daugybę laiko praleidome kartu ieškodami tinkamų sprendimų. Nes tai, kas estetiška, nebūtinai yra tinkamas sprendinys akustiškai, ir atvirkščiai. Dar reikia paminėti, kad tai buvo ne projektuojama nauja salė, o rekonstruojama gana sudėtingos geometrinės formos ir riboto tūrio patalpa, kurios reinkarnacijai buvo keliami didžiuliai lūkesčiai siekiant sukurti geriausią akustinę erdvę, tinkamą simfoniniam orkestrui. Tad svarbi buvo kiekviena smulkiausia detalė. Užduotis tikrai panėšėjo į nesunešiojamas kurpaites, bet mes jas vis dėlto sunešiojome“, – džiaugiasi interjero dizaineris M. Mateika. Pasak jo, vizijų būta tikrai daug. Nemažai jų atsidūrė stalčiuose vos tik gavus akustikų pirminius vertinimus. „Mudu su Indre supratome, kad reikia persiorientuoti – radikaliai keisti mąstymą. Atidėjome į šalį visas konceptines vizijas ir susikoncentravome į detales. Stengėmės suvokti, kokie elementai reikalingi tinkamam garsui, ilgai konsultavomės su akustikais, vėl atlikome bandymus ir juos virtualiai testavome. Akustika yra matematinė sporto šaka, tinkamiausią sprendimą galima apskaičiuoti. Taip gimė keli elementai: šiai erdvei tinkamo mastelio ir tinkamo pokrypio rombai, trikampiai bei smulkesnio chaotiško dalinimo vertikalios detalės. Ir tik tada, kai jau turėjome savo „lego“ elementus, pradėjome konstruoti interjerą. Viskas tapo kur kas paprasčiau ir aiškiau. Galėjome lengviau ir greičiau reaguoti į garso parametrų poreikius, keisti elementus vietomis, atlikti akustinius testus ir taip palaipsniui tiek akustiškai, tiek estetiškai artėti norimo rezultato link. Manau, ši formulė buvo teisingas pasirinkimas“, – pasakoja M. Mateika ir apibendrina: dabar salės erdvėje dominuoja itin didelio tankio gipso skydai, dengti medžio lukštu. Interjero dizaineris tikisi, kad jųdviejų su I. Ankudavičiene sukurtas interjeras turės didelę reikšmę žiūrovų komfortui. „Visų pirma čia visi susirinks klausytis, o ne matyti, tad pirmiausia ir kūrėme komfortą ausims. Tačiau viską darėme, kad šioje salėje nebūtų „blogų“ sėdimų vietų, kiekviena žiūrovo vieta būtų dovana akims. Ir, žinoma, tikimės, kad žiūrovai naujojoje salėje pasijus pakylėti, juos apims sakraliai šventinė nuotaika“, – sako interjero dizaineris M. Mateika ir priduria, kad šis projektas išmokė jį su kūrybos partnere I. Ankudavičiene estetiką ne tik matyti, bet ir girdėti.
Akustikai turi įvertinti kiekvieną smulkmeną
„Manyčiau, kaip renovuota, naujai atgimusi erdvė, šiuo metu Kongresų rūmų salė tikrai geriausia Baltijos šalyse“, – sako „Akustika plius“ vadovas Viktoras Mekas, drauge su kūrybos partnere Gintare Privediene parengęs renovuojamos Vilniaus kongresų rūmų salės akustinių sprendinių projektą ir jį įgyvendinęs. Pasak V. Meko, jiedu su G. Privediene, beje, atskirai ir nesitarę, dar prieš kelerius metus kalbėjo, kad salės akustika pagerės tik padidinus erdvės tūrį. Vieno garsiausių pasaulyje akustikų – vokiečių prof. habil. dr. Wolfgango Ahnerto komanda, atlikusi nuodugnią analizę, pateikė iš principo labai panašią išvadą: pirmiausia reikia mąstyti apie tūrio keitimą – lubų kėlimą. „Užsakovas turėjo labai aiškią viziją: jokio universalumo, jokio mobilumo, nes viskas, kas universalu, dažniausiai nėra tinkama niekam. Ši salė privalo būti ideali simfoninės ir akustinės muzikos koncertams“, – pasakoja V. Mekas ir priduria: dr. W. Ahnertas šiame projekte atliko labiau supervaizerio vaidmenį – kasdieniame procese nedalyvavo, revizavo skaičiavimus. „Tik sulaukę skaičiavimų ir sprendinių patvirtinimo, galėjome judėti toliau“, – sako akustikas. Projektas buvo pradėtas nuo salės parametrų skaičiavimų – kokia ji turi būti, kad atitiktų užsakovo reikalavimus. „Pastatas rekonstruojamas, tad buvo daug ribojimų, naujai formuoti erdvės struktūrą. Negalėjome keisti erdvės proporcijų, sienų konfiguracijos, galėjome erdvę tik paaukštinti ir mąstyti apie sprendinius vidiniame tūryje“, – aiškina projektavimo aplinkybes V. Mekas. Renovacijos rangovui ir architektams, deja, nepavyko ir gauti tiek tūrio, kiek buvo apskaičiuota: dėl miesto pastatų aukštingumo ribojimų pastatą buvo leista paaukštinti vos 6–9 metrais, o ne 20, kaip norėta. Su nemenkais iššūkiais, bet pakako puikiam rezultatui. Salės viduje buvo išrinktas vadinamasis „wineyard“ išdėstymas – publikos išdėstymas aplink sceną terasomis. Tai suteikia ypatingą akustinį efektą, nes daug daugiau žmonių yra arti scenos ir gauna daug daugiau atspindžių nuo sienų nei anksčiau akustiniu požiūriu idealia laikytos „shoebox“ formos atveju. Kuo daugiau garso atspindžių, tuo lengviau žmogus užsimerkęs pasijunta lyg vidury orkestro, ne kažkur prieky, ne šone, o pačiame vyksmo centre, muzika jį apgaubia. Būtent tai buvo nemažas iššūkis – sėdimų vietų išdėstymas terasomis yra sudėtingas architektūrine ir akustine prasme. Buvo atlikta daug vertinimų siekiant optimalaus scenos matomumo ir tiesioginio garso bei jo atspindžių nuo terasų plokštumų balanso. Be to, buvo būtina nesuma- žinti žiūrovų vietų skaičiaus ir nepadidinti rangos kaštų. O tada jau prasidėjo bendras darbas su interjero dizaineriais M. Mateika ir I. Ankudavičiene. Interjero dizainerių idėja buvo salę sudėlioti kaip iš lego kaladėlių, užsakovai norėjo medžio, tad akustikai sumąstė visas salės sienas sudaryti iš tam tikrų ganėtinai šabloninių medinių segmentų, po kuriais būtų paslėptos didelio tankio ir didelės masės apdailinės plokštės. „Tokių medžiagų, kokias mes pratę vadinti akustinėmis, t. y. sugeriančiomis garsą, išvis nepanaudota: mums reikėjo kuo didesnės masės paviršių, kad patirtume kuo mažiau garso nuostolių, kad kuo mažiau garso sugertų apdaila, kuo daugiau jo būtų išsaugota erdvėje ir paskui gražiai išskaidyta“, – pasakoja V. Mekas. Akustiko teigimu, svarbiausia – išsaugoti garsą salėje, nes tik taip sukuriamas erdviškumas (kuo ilgesnė aidėjimo trukmė, kurią šiuo atveju iš esmės lemia tūris ir garsą atspindinčios bei skaidančios arba garsą sugeriančios netradicinės medžiagos). Antra, turi būti gaunama garso šiluma. Ją turi pajusti žiūrovai savo vietose, tačiau svarbiausia – muzikantai, nes nuo jų susigrojimo, nuo jų susigirdėjimo priklauso, kokių emocijų klausytojams sukels jų atliekama muzika. „Tokį tikslą ir puoselėjome – sukurti jiems įrankį, kuris padėtų atskleisti gražiausia, ką jie geba“, – sako V. Mekas.
Profesionaliai apšviesta scena, muzikantai girdimi ir matomi, o kėdės leidžia komfortabiliai stebėti pasirodymus scenoje
Tuo pasirūpino šiemet savo veiklos dešimtmetį mininti scenos mechanizmų, apšvietimo ir įgarsinimo technologijų integravimo įmonė „Sonus Exsertus“, įdiegusi salės ir scenos apšvietimo, žiūrovinių kėdžių ir scenos kilnojamų platformų sprendinius. „Šioje salėje turėjome įrengti dviejų dalių apšvietimą“, – pasakoja įmonės vadovas Edmundas Žižys. Pirmoji dalis – orkestro scenos apšvietimas. Koncertuojant ar repetuojant simfoniniam orkestrui, scena turi būti labai gera apšviesta. Ant partitūros negali kristi šešėlis, neturi ir nuo jos atsispindėjusi šviesa akinti atlikėjo. Apšvietimas turi būti koncentruotas būtent tik į sceną (išvengiant šešėlių į šonines sienas). Geram rezultatui pasiekti apšvietimas turi būti valdomas, skirtingai nuo likusios salės dalies apšvietimo. „T. y. salėje šviesa užgęsta, lieka šviesti tik scena – ten, kur žiūrovas ir koncentruoja savo žvilgsnį koncerto metu“, – paaiškina E. Žižys. Į vadinamąjį scenos akustinį reflektorių buvo integruoti apie 150 dvigubo efekto – ir energiją taupančių, ir šilumos neskleidžiančių – LED šviesos šaltinio šviestuvų. Atskirai išspręstas ir dirigento apšvietimas. „Dirigento pozicija yra priešinga pozicija nei atlikėjų, todėl į dirigento stovą turi būti specialiu kampu nukreiptas bent vienas rimtesnis prožektorius“, – sako E. Žižys. Taip pat salėje buvo suprojektuoti unikalūs sietynai – šviečiantys varvekliai, puošiantys interjerą. Kad įgyvendintume interjero dizainerio sumanymą, juos reikėjo pagal užsakymą suprojektuoti ir pagaminti. Sietynai taip pat buvo integruoti į bendrą salės apšvietimo valdymo sistemą. Juose, kaip ir scenos akustiniame reflektoriuje, sumontuoti tvarūs, energiją taupantys ir nekaitinantys LED šviestuvai. Taip pat „Sonus Exsertus“ absoliu- čiai visus apšvietimo įrenginius sujungė į vieną unifikuotą sistemą, valdomą iš šviesos režisieriaus vietos arba iš tam tikrose užkulisių ir scenos vietose įmontuotų valdymo skydelių. Kai prasideda koncertas ir šviesų valdymą perima šviesos režisierius, visi kiti valdymo skydeliai tampa neaktyvūs, nes prioritetas teikiamas režisieriui: jis valdo apšvietimą renginiui prasidedant ar besibaigiant, sprendžia, kokiu intensyvumu, kokioje zonoje turi šviesti šviestuvai ir pan. Formuojant kėdžių užsakymą buvo labai daug diskutuota ir derintasi su interjero dizaineriu bei užsakovu dėl spalvos, medžio lukšto pasirinkimo. Medžio lukštas turėjo būti toks pat kaip sienų ir grindų medžio lukštas. „Gamintojas lanksčiai bendradarbiavo, siuntėme ir teikėme nemažai gyvų pavyzdžių, ir galų gale išrinkome tą vienintelį tinkamą variantą, kuris ir buvo panaudotas“, – pasakoja įmonės vadovas. „Sonus Exsertus“ užsakymu ispanų gamintojas „Euro Seating“ pagamino kokybiškas kėdes. Jos aptrauktos aukščiausios kokybės aksomu, atspariu pumpuravimuisi ir dėvėjimuisi, o jų ergonomiški sėdimos dalies ir atlošo karkasai išlieti iš tvaraus, perdirbto polipropileno. Tokiu būdu žmogus visą koncertą gali sėdėti patogiai, nes tiek kėdės atlošas, tiek sėdimoji dalis suformuoja ergonomišką padėtį. Taip pat šiose kėdėse integruoti šiuolaikiniai mechanizmai, todėl jos be trenksmo, iš lėto atsiverčia ir užsiverčia, žmogus prireikus gali tyliai ramiai išeiti koncerto metu. Kėdžių savybės buvo suderintos su salės akustiką projektavusiais specialistais ir atitinka jų nurodytus garso sugerties reikalavimus. „Viskas iki paskutinės detalės buvo derinta ir su interjero dizaineriu M. Mateika – nuo medžiagos parinkimo iki medžio lukšto atitikimo“, – sako E. Žižys. Scenos platformos, ant kurių išsidėsto simfoninio orkestro muzikantai, turi būti pakeliamos, kad koncerto metu juos gerai matytų dirigentas, geriau būtų girdimi jų instrumentai arba stipresni instrumentai neužgožtų silpnesnio garso instrumentų atlikimo. Iš viso pagamintos ir sumontuotos aštuonios pakeliamos platformos Jos gali būti išdėstomos skirtingais lygiais pagal atitinkamą scenografijos poreikį. „Montuodami šias platformas susidūrėme su rimtais iššūkiais. Reikėjo jas integruoti į seno pastato perdangos konstrukcijas su labai limituota poscenine erdve ir netolygiais jos aukščiais“, – pasakoja E. Žižys. Šią užduotį „Sonus Exsertus“ įveikė suprojektavusi unikalų, kiekvienai platformai pritaikytą, karkasą. Taip pat teko pasukti galvą, kaip integruoti į jį variklius. „Mums pavyko – aštuonios šiuolaikiškos platformos buvo sklandžiai integruotos į senovinį palikimą ir uždengtos tokia pat grindų danga kaip ir stacionari scenos dalis“, – sako „Sonus Exsertus“ vadovas Žižys ir pabrėžia, kad Kongresų rūmų salė – per 10 įmonės veiklos metų toli gražu ne pirmas įgyvendintas projektas kultūrinėse erdvėse.
Straipsnio nuoroda: